Bernardas Šliamka

Nors ir jaunimui skirta, tačiau rimto turinio knyga, verčianti susimąstyti apie žmonių atliekamus sprendimus ir kokią įtaką jie gali turėti kitiems, dažniausiai net nesuvokiant, jog paties atliekami veiksmai atrodo ir yra interpretuojami visiškai kitaip iš kito žmogaus perspektyvos. Knyga paliko puikų įspūdį, kaip ir serialo pirmasis sezonas, sukurtas pagal ją, tik knygoje viskas nagrinėjama ir perteikiama dar plačiau. Bet kuriuo atveju, knyga ne kiekvienam - kai kuriems, kiek suprantu, atrodo, jog istorija glamorizuoja savižudybes, ir iš dalies būtų galima su tuo sutikti, tačiau būtent toks pasirinktas variantas ir pritraukė skaitytojus bei labiau atkreipė jaunimo dėmesį į šią problemą. Patiriate sunkumų? Psichologinė pagalba teikiama telefonais ir internete: Jaunimo linija - 8 800 28888, http://www.jaunimolinija.lt/internetas ; Vaikų linija - 116 111, http://www.vaikulinija.lt ; Linija Doverija (rusų k.) - 8 800 77277 ; Pagalbos moterims linija - 8 800 66366 ; Vilties linija - 116 123, http://paklausk.kpsc.lt/contact.php

Įdomiai parašyta knyga - tarsi tinklaraščio įrašai, vis papildantys pasakojamą istoriją. Tiesa, kartais tai pasimišta, ir pradedi skaityti kaip įprastą knygą, o neįprasta stilistika pasijaučia tik prasidedant naujam skyriui. Pasakojimas tolygus, po truputį išaiškėja daugiau detalių ir viskas sugula į savas vietas. Įdomi istorija su siaubo trilerio elementais. Jei tik pradedate skaityti siaubo istorijas, siužetas gali būti atrodyti baisokas, tačiau jeigu šis žanras jūsų mėgstamas, kažko labai ypatingo, kuo knyga daugiau išsiskirtų, gal ir nerasite, tačiau greitai perskaitysite ir turėtų likti gana neblogas įspūdis.

Knyga, kaip ir to paties pavadinimo filmas, nagrinėja dviejų jaunų žmonių santykius atsidūrus neįprastoje padėtyje - kai tradiciniai artumo ženklai tampa neįmanomi dėl ligos, veikėjai bando rasti kelią atrasti vienas kitą bei patys save, net kai juos skiria atstumas, o paprasčiausias prisilietimas yra visiškai neįmanomas. Kūrinys priverčia susimąstyti, ką turi išgyventi žmonės, atsidūrę tokioje padėtyje, kokią stiprią įtaką daro kasdieniams gyvenimams, parodanti, jog tarpusavio ryšys žmonėms yra reikalingas ir nenutrūksta net esant kliūtims. Knyga siužetu beveik visiškai atitinka filmą, kai kuriose scenose istoriją perteikia kiek plačiau, tačiau ne tiek, kad nustebintų mačiusius ekranizaciją, tačiau, bendrai vertinant, kūrinys įdomus, istorija intriguojanti ir nenuobodi, ir, nors skirta jaunesniems skaitytojams, gali sukelti emocijas ir vyresniems.

Nors pradžioje atrodė, kad tai istorija apie tai, kaip skaudžiai tragiškas įvykis gali atsiliepti žmogaus gyvenime, visgi, pirminis įspūdis buvo klaidingas. Gana įtraukiantis kūrinys su netikėta pabaiga, skaitant vis labiau sukeliantis susierzinimą dėl vieno iš veikėjų veiksmų, pateikiamas iš abiejų pagrindinių veikėjų perspektyvos, taip skaitytojui leidžiant palyginti skirtingą požiūrį į gyvenimą ir pamatyti, kaip manijos kamuojamas žmogus vertina savo veiksmus.

Nors pavadinimas šaukte šaukia apie gyvūnus, visgi svarbiausias žodis jame - „kapinės“. Išties, tai knyga apie mirtį. Apie mirtį, kaip natūralų gyvenimo ciklo procesą. Apie susitaikymą su mirtimi, bei kaip tik - negalėjimą susitaikyti. Apie tai, koks tai yra skausmingas ir, deja, neišvengiamas procesas aplinkiniams. Knygoje akcentuojamas Luiso žmonos Reičelės nusistatymas nekalbėti šia tema, parodant, jog artimo žmogaus mirtis - veiksnys, gebantis sujaukti visą gyvenimą, išvystyti nuolatinę baimę, kurios sunku atsikratyti, ypač jei ta mirtis buvo lydima neapykantos, kaip Reičelės sesers atveju. Lygiai taip pat kalbama apie tai, kaip vaikai priima mirties sąvoką, sunkų suvokimą, kad viskas, kas turi pradžią, baigiasi. Tai kartu ir dialogas su skaitytoju apie nežinomybę, kas laukia toliau, jei išvis laukia. „Naminių gyvulėlių kapinės“ - labai aiškus signalas ir apie žmogaus pasiryžimą, pasiaukojimą dėl šeimos, artimųjų, tačiau kartu apie tai, kad sprendimus reikia įvertinti blaiviu protu, ne stresinėje situacijoje, nes kai kada spontaniški sprendimai nepriveda prie nieko gero. Tačiau, visgi, keliamas aiškus klausimas - jei būtų galimybė padaryti kažką neįmanomo ir gero dėl savo artimųjų, tačiau su milžiniška rizika, jog bus dar blogiau, ar pasiryžtumėte tokiam sprendimui? Ar tikrai pasakymas „padaryčiau viską dėl savo artimųjų/mylimųjų“ yra teisingas? Gal kaip tik susitaikymas su tuo, kas neišvengiama, yra kelias, kurio reikia laikytis, nors tai iš pirmo žvilgsnio yra sunkiai ištveriama patirtis. Bendrai vertinant, tai išties vertas dėmesio skaitinys, ir, turbūt, viena greičiausiai perskaitytų knygų gyvenime. Iš to nuolatinio smalsumo...

„Mobilųjį“ skaičiau iškart po legendinių „Naminių gyvulėlių kapinių“. Nežinau, ar dėl šios priežasties, ar dėl paties romano stilistikos ir siužeto, labiau sudomino tik antroji knygos pusė. Nors veiksmas prasidėjo nuo pirmųjų puslapių, buvo panašu, tarsi skaityčiau platų dar vieno įprastinio filmo apie apokalipsę ir zombių užpuolimą aprašymą. Pati idėja - tai, kad mobilieji sukėlė impulsą, kuris staiga privertė žmones pasikeisti, taip pat pradžioje pasirodė gana keistoka ir abejojau, kad ji pasiteisins kūrinio eigoje, tačiau, pripažinsiu, autorius tai perteikė tikrai meistriškai, nors kai kurie sprendimai (pavyzdžiui, pasikeitusiųjų persikrovimas naktimis pasileidžiant muziką), vis tiek galiausiai atrodė gana juokingi. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad knyga išleista 2006 m., dar prieš išmaniųjų telefonų eros pradžią, kai rinkoje vis daugėjo įprastų mygtukinių mobiliųjų telefonų, jie sparčiai keitė iki tol visur naudotus laidinius telefonus. Naujovės, be abejo, dažnai visuomenėje sukelia tam tikrą nuomonių bangą - visuomet bus grupė inovacijomis besidžiaugiančių žmonių, kurie naujus dalykus laikys žingsniu į ateitį, tačiau atsiras ir kitą nuomonę turinčių piliečių, kurie į viską žiūrės atsargiai, su baime ar nenorės priimti pokyčių. Atrodo, tarsi ši knyga - savotiška pastarosios grupės reakcija, žinoma, perkeliant viską į siaubo žanro scenarijų. Visgi, vertinant bendrai, kūrinys tikrai neprikaustė dėmesio taip, kaip kai kurie kiti autoriaus darbai. Jei dalį King'o knygų sugebu perskaityti per dieną ar porą, nes tiesiog būna per sunku nuo jų atsiplėšti (į šią kategoriją įeina minėtosios „Naminių gyvulėlių kapinės“, „Žalioji mylia“, „Mizerė“ ir keletas kitų kūrinių), „Mobilųjį“ užbaigti užtrukau tikrai gerokai ilgiau. Nesakau, kad kūrinys blogas, ir, išties, galiausiai jis visai patiko, tačiau lyginant su kitomis knygomis ši, mano nuomone, gan stipriai nusileidžia žymiems autoriaus darbams.